Birštono

 

Julija Barutienė LPS “Bočiai” Birštono bendrija, pirmininkė
Adresas: Kęstučio g. 10, LT-59210, Birštonas
Įmonės kodas: 152838949
Tel. Nr. +370 686 71 618, el. paštas: julijabirute@gmail.com

DU DEŠIMTMEČIUS KELIAUJAME KARTU SU DAINA

Spalio 1-oji, Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, Lietuvos pensininkų sąjungos Birštono „Bočių“ bendrijos nariams tapo dviguba švente. Susirinkę į jaukią „Rasos sodybą“, jie kartu paminėjo ir senjorų choro „Sidabrinė gija“ 20 – ties metų veiklos jubiliejų, padėkojo vienas kitam už bendrystę, pasveikino bendrijai ir chorui labiausiai nusipelniusius narius. „Šią šventę subrandino draugystė, meilė dainai ir noras išlikti prasmingame gyvenimo kelyje, būti drauge ir kai skauda ar liūdna, palaikyti žmogaus ryšį su žmogumi,“ – pradėdama šventę, kalbėjo Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė.

Trumpai apžvelgdama choro istoriją, prisiminimais ji visus sugrąžino atgal į 2000-uosius, kuomet balsingi ir aktyvūs senjorai nusprendė susiburti bendrai dainai. Vienas iš choro įkūrimo iniciatorių buvo tuometis bendrijos pirmininkas a.a. Juozas Jaruševičius, kuris kartu su ilgamete valdybos nare Brone Raudonikiene vadovauti chorui prikalbino chorvedę, buvusią muzikos mokytoją Audronę Pračkauskaitę. Jos suburtas choras „Sidabrinė gija“ per vienuolika metų koncertavo ne tik Birštone, bet ir kituose šalies miestuose, reprezentavo kurortą didžiosiose Vilniaus scenose – „Siemens“ arenoje, Kongresų rūmuose.


Nuo 2011 metų vadovavimą chorui perėmė muzikos mokytoja metodininkė Toliama Ragienė, padėjusi paruošti naujas koncertines programas. Choristai jas pristatė Pagyvenusių žmonių dienos minėjimuose, valstybinėse šventėse, tarptautiniuose festivaliuose.

Julija Barutienė pasidžiaugė, kad prieš du dešimtmečius subrandinta mintis davė vaisius, choristai kartu išgyveno daugybę įsimintinų akimirkų, daina juos džiugino ir guodė, stiprino bendrystę, suteikė progų susipažinti su naujais bičiuliais visoje Lietuvoje.
J. Barutienės teigimu, choristai tapo bendrijos branduoliu, aktyviai prisidėjusiu prie išvykų, vakaronių, koncertų, valstybinių ir kitų švenčių organizavimo. „Bočiai“ tebevykdo bendradarbiavimo su kitų miestų senjorais projektus, nutiesdami jiems draugystės „tiltus“ į kurortą, kviesdami pažinti žaliąjį miestą.


Choro jubiliejus tapo proga prisiminti tuos žmones, kurie buvo prie choro ištakų, kolektyvui atidavė daugelį metų. Kai kurių choristų jau nebėra tarp gyvųjų, juos susirinkusieji pagerbė tylos minute.

Su gražia veiklos sukaktimi pasveikinti choristų atvyko Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir Administracijos direktoriaus pavaduotojas Valentinas Vincas Revuckas. „Ačiū, kad renkatės ir tarpusavyje bendraujate, kad garsinate Birštono vardą. Ne tik dėl gražios vietovės, bet ir dėl jūsų svetingumo kitų miestų gyventojai atvyksta į Birštoną. Dėkoju už tai, kad didžiuojatės savo miestu ir jį reprezentuojate,“ – sakė merė. Birštono savivaldybės atstovai įteikė padėkas ir dovanėles aktyviausiems „Bočių“ ir choro „Sidabrinė gija“ nariams. Išskirtinai pagerbti: bendrijos pirmininkė Julija Barutienė – už ilgametę kūrybišką kultūrinę ir visuomeninę veiklą, bendruomenės telkimą, tradicijų puoselėjimą, žmogiškąją šilumą; Toliama Ragienė – už paaukotą laisvalaikį „bočiams“, kūrybiškumą ir Birštono vardo garsinimą; Aldona Milda Valatkienė – už ilgametę visuomeninę veiklą bendrijoje ir chore; Bronė Raudonikienė – už iniciatyvą suburiant „Bočių“ chorą; Onutė Kurapkienė – už per visą gyvenimą, nepaisant sunkiausių gyvenimo aplinkybių, išlaikytą meilę dainai. Vytautas Lišauskas pasveikintas jubiliejinio gimtadienio proga.


„Bočių“ švenčių nepraleidžiantis Seimo narys, žemės ūkio ministras Andrius Palionis, siekdamas „balanso“ aktyvių visuomenininkų Baručių šeimoje, išreiškė padėką ištikimam žmonos Julijos pagalbininkui Leonui Baručiui. Jis padėkojo ir neprilygstamo balso savininkei, šių metų sukaktuvininkei Onutei Gratulevičienei bei choro vadovei Toliamai Ragienei. „Bočių“ bendrijos valdybos padėkos įteiktos aktyvioms choristėms ir pagalbininkėms: Juditai Vyšniauskienei, Genovaitei Valatkienei, Antaninai Stanienei, choro seniūnei Linai Danilovienei. Choristai jautriai priėmė žinią, jog nuo šio rudens choro vadovė Toliama Ragienė apsisprendė padaryti pertrauką ir pailsėti nuo darbų. Jaudinosi ir pati Toliama, savo kolektyvo nariams dėkodama už gražią bendrystę, vengdama „sudie“ ir tardama „iki pasimatymo“…


Toliamai Ragienei paėmus akordeoną į rankas, kaip niekad sutartinai, iš visos širdies, iki pat sutemų „Rasos sodyboje“ skambėjo pačios gražiausios „Sidabrinės gijos“ repertuaro dainos, į kurias „bočiai“ sudėjo ir jaunystės prisiminimus, ir meilę savo gimtinei, ir ateities lūkesčius…


Dalė Lazauskienė , 2020 m. spalio mėn.

Dalės Lazauskienės nuotraukose nepamirštamos akimirkos iš renginio:

Nuotraukoje: Vytautą Lisauską 90 – mečio proga svekina Birštono merė Nijolė Dirginčienė, administracijos direktoriaus pav. Valentinas Revuckas ir LPS “Bočiai” Birštono bendrijos pirmininkė Julija Barutienė
Nuotraukoje: Žemės ūkio ministras Andrius Palionis sveikina Leoną Barutį.

DIENA, ĮPRASMINTA GERAIS DARBAIS

Julija Barutienė Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Spalio 22-oji, saulės spinduliais prisodrinta, pietų vėjo nugairinta įpusėjusio rudens diena, Birštono bočių buvo pasirinkta ne turistinei išvykai ir mūsų krašto pažinimui, bet geriems darbams atlikti. Kasmet nuo 2006-ųjų pavasarį ir rudenį pažintais keleliais ir takais riedame mūsų šefuojamų Gudakalnio ir Panemunio kapinaičių link. Jas tvarkydami širdyse juntame gerumą, kad esame čia, galvojame apie tuos, kurių galbūt jau niekas neprisimena.

Penkiais automobiliais skinamės nelengvą kelią pro žaliuojančius žiemkenčius. Tik du automobiliai, vairuojami Algio Vyšniausko ir devyniasdešimtmečio Vytauto Lišausko, išdrįsta nusileisti į Paverknį ir privažiuoti arčiau Gudakalnio kalvos, kur ilsisi daugelio kartų žmonės. Kiti trys automobiliai, vairuojami Vytauto Gudelevičiaus, Leono Lynykos ir Julijos Barutienės, pasirenka lengvesnį, bet ilgesnį kelią ir tikslą pasiekia leisdamiesi įkalnėn ir vėl kopdami prie Gudakalnio kalvos. Vienas kitą paskatiname neskubėti, juk laiko turime, prieš akis dar visa diena. Tikslą pasiekiame visi kartu.

Sausi lapai įsipainioję į daugiametes žoles, kad ir sunkiai, bet sugrėbiami, žolės nupešamos nuo išlikusių kapų kauburėlių, sutvarkomos ir atskiros už užveriamų vartelių esančios kapavietės. Kai kurie kapai dar turi artimųjų, tai išduoda Vėlinių žvakės, pasenę plastmasiniai žiedai. Surinkę į maišus senienas, pajuntame ramybę.

Gėrimės nepaprastai gražiu vaizdu. Čia – Verknės ir Nemuno santaka, kitoje pusėje taip vadinamas Ožkų pečius. Iki šios vietos plaukia laivai iš Birštono ir kužda mintis, kad niekur mūsų tėviškėje nerasi tokios gražios vietos kaip ši, kur vandenis sumaišė Verknė ir Nemunėlis. Uždegame žvakeles ir, Onutės Kurapkienės vedami, sukalbame maldas. Suprantame, kad tik žvakių šviesa ir malda – didžiausia dovana išėjusiems ANAPILIN.

Kelelis toliau veda pro Nemajūnus į Panemunio kaimą, kur pušų gojynėlyje pasitinka 2011 metais mūsų bendrijos iniciatyva ir lėšomis pastatytas paminklinis akmuo su įrašu „XVIII amžiaus PANEMUNIO kapinės. Įamžino Birštono „Bočių“ bendrija 2011 m.“. Prie paminklo glaudžiasi kažkada kažkieno uždegtos žvakės, kurios byloja, kad dar yra žmonių, menančių apie šių kapinaičių praeitį. Šių žemių šeimininkė a.a.

Nuotraukoje: paminklas Panemunio žmonėms atminti.
Nuotraukoje: LPS “Bočiai” Birštono bendrijos bočiai rudeninėje Panemunio kapų tvarkymo talkoje
Nuotraukoje: LPS “Bočiai” Birštono bendrijos bočiai rudeninėje Gudakalnio kapų tvarkymo talkoje

Onutė Žukauskienė (mirusi 2019 m.) pasakojusi, kad jos pačios protėviai čia nesiilsi, bet jos tėvai kalbėję, jog tai labai sena kapavietė, sauganti šio kaimo žmonių praeitį.

Nurinkome išdegusias žvakides ir šakomis bei smulkiais žabais nusėtą kalnelį, nuo vėtros nuversto sausuolio nugenėjome šakas ir palikome tįsoti iki pavasario talkos, kai turėsime pjūklą ir galėsime jį susmulkinti ir nugabenti į pašalį. Uždegtų žvakelių šviesoje sukalbėjome maldą už čia besiilsinčius mirusiuosius.

Tolimesnis mūsų tikslas aplankyti mums artimus žmones, besiilsinčius Nemajūnų kapinėse. Jau devintus metus susikaupiame prie mūsų žemiečio, buvusio LR Seimo nario Juozo Palionio kapo. Jam š.m. gruodžio pirmą būtų sukakę 70 metų, o žuvo jis 2011m. spalio 17-ąją. Ant kapo dar dega atminimo žvakės, rudenio lapai šnabžda jo išsakytus žodžius: „Mus saugo medžiai šimtamečiai ir lūkesčių lietaus tyla. Gyvenime, tau sakom ačiū, kad meilė visada šalia“. Jo giliomis minčių brydėmis su mumis dalinasi Aldona Milda Valatkienė.

Ir vėl vedini Onutės Kurapkienės sukalbame maldas ir uždegame žvakeles už Juozą Palionį, jo tėvelius, už mūsų bendrijos narius Jadvygą Rimą Stabinskę, Antaną Seilių, Birštono istoriką-muziejininką Juozą Šleikų, veterinarijos profesorių Elijošių

Nuotraukoje: LPS “Bočiai” Birštono bendrijos bočiai rudeninėje Nemajūnų kapų tvarkymo talkoje

Nonevičių, mūsų krašto visuomenės šviesulį, rašytoją, gydytoją, Ustronės dvaro (Jundeliškės) šeimininką Stanislovą Moravskį, vieną iš Birštono kurorto įkūrėjų dvarininką Adomą Bartoševičių ir jo palikuonis. Neliekame abejingi mūsų bendrijos narių artimiesiems, besiilsintiems šiame nuostabiame kampelyje. Tai – Marijos Novožilovos tėveliams, jos vyrui ir sesei, Aldonos Mildos Valatkienės mylimiems žmonėms: sūnui Audriui, vyrui Pranui ir motinėlei Anelei,– degame žvakeles, meldžiamės ir užuojauta bandome sumažinti netekties skausmą. Nepraeiname pro šią vasarą supiltą kauburėlį – mūsų nuoširdžios pagalbininkės caritietės Monikutės Lipnickienės vyro Juozo kapą. Visiems užtenka žvakių šviesos ir mūsų maldos.
Graži diena dar pagražėjo gerų darbų sūkuryje. Jau pietūs. Mes tikrai nusipelnėme Nemajūnų amatų centre paskanauti dzūkiškų bandų. Čia mus svetingai pasitinka šeimininkė Edita. Labai skaniai kvepia visi namai. Bandos jau iškeptos ir troškinasi karštame pečiuje. Mūsų kartos žmonės žino bandų skonį. Labai gražus ir nuoseklus pasakojimas apie bulvės kelią į Lietuvą, apie pačius gardžiausius patiekalus iš jų. Kad Edita puiki šeimininkė, įsitikinome sočiai ir skaniai prisivalgę kopūstlapiais kvepiančių bandų su skalsiu padažu ir varškės „daryciniu“, užsigerdami obuolių kompotu.

Graži, prasminga ir visuomeniška diena subūrė 22 žmones. Mūsų būryje buvo Antanina Grigaravičienė, Danutė Žitkuvienė, Aldona Milda Valatkienė, Nijolė Juozaitienė, Algis Vyšniauskas, Elena Ozamblausienė, Marytė Radzevičienė, Birutė Vaišnorienė, Eugenija Valiuvienė, Leonas Lynykas, Eugenija Lynykienė, Vida Budreckienė, Vera Žilinskienė, Aldona Gudauskienė, Vytautas Gudelevičius, Lina Danilovienė, Marija Novožilova, Janina Giknienė, Nijolė Jakimonienė, Vytautas Lišauskas, Onutė Kurapkienė. Šiems aktyvistams metai netrukdo atlikti gerus darbus, kai kurie iš jų yra pristatyti dalyvauti ir „Metų senjoro rinkimuose 2020“, varžantis dėl veikliausio, inovatyviausio metų senjoro.

Nors laikmetis labai sunkus, tačiau neatsisakėme ir projekto su lopšelio-darželio „Vyturėlis“ vaikučiais, ir spalio 29 d. senjorai ir vaikučiai, nešini pačių sukomponuotomis puokštelėmis, lankė senąsias Birštono kapines. Nelankomų kapų kauburėliai pasipuošė vaikučių rankų darbo puokštelėmis ir mūsų uždegtų žvakių

liepsnelėmis. Visi drauge nusilenkėme prie Knygnešio ir Tremtinio amžino poilsio vietų.

Kol dar galime pasibūti drauge gamtoje, džiaukimės bendryste, galvokime vieni apie kitus, puoškimės nedylančiu GERUMO rūbu.

Gera žinutė iš LPS “Bočiai” Birštono bendrijos

LPS “Bočiai” Birštono bendrijos pasiteravus apie dabartinį sudėtingą laikotarpį, jos  pirmininkė Julija Barutienė atsakė, kad pagalbą vargstantiems produktais  ir slaugytojomis bendrijos bočiai gauna  pagal jų pateiktus  sąrašus Birštono savivaldybei. Papildomai 18-ką  neišeinančių iš namų bočių narių,  jų valdyba aplankė  gruodžio 18-19 dienomis su šventiniais lauknešėliais. Susitikimai vyko prie laukujų durų, esant tokiam įtemptam PANDEMINIAM laikotarpiui. Taip pat suteikė malonę 28-iems  2020 metų JUBILIATAMS , juos aplankydami namuose ir pradžiugindami  KALĖDINĖMIS gėlėmis, kvepiančia jubiliejine kava ir šventiniais  sveikinimo atvirukais, paruoštais  su meile jų bendrijos narės dailininkės MARIJOS VIENAŽINGIENĖS. Julija Barutienė paminėjo ir gerai pavykusią surengtą akciją “IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ”.

Šia gerąja praktika, tikėtina užsikrės ir kitos LPS “Bočiai” bendrijos ir pasidalins su mumis visais.  

               LAISVĖS AUKŲ  TRISDEŠIMTMETIS           

                 Lietuva mini trisdešimt metų, kai laisvės gynėjai apgynė nuo sovietų agresijos atkurtą mūsų šalies nepriklausomybę. Sausio  įvykiai prieš 30 metų palietė kiekvieną iš mūsų. Birštono „Bočiai“  praėjusią vasarą  lankėsi Vilniuje Antakalnio kapinėse ir nusilenkė LAISVĖS kovotojams, skaitė jiems skirtas eiles, uždegė žvakeles. Praėjo 30metų  mes mename žuvusius  ir stovime sargyboje už Lietuvos LAISVĘ. Metai iš metų šią  LAISVĖS dieną rinkomės, segėdami  NEUŽMIRŠTUOLĖS  žiedus,  Birštone  prie Basanavičiaus paminklo, degant atminimo laužams, skambant Lietuvos himnui, dalinamės prisiminimais. Pandemija, kuri sugriovė nusistovėjusią tvarką, kuri mus atitolino vieną nuo kito, neužgesino mūsų noro pagerbti ATMINIMĄ tų , kurie vardan LAISVĖS paaukojo savo gyvybes. Prieš 30metų tūkstančiai žmonių vyko į Sporto rūmus, pareikšti paskutinę pagarbą ten pašarvotiems Laisvės gynėjams. Eilėse tekdavo stovėti po keletą valandų, kartais eilės nutįsdavo net keletą kilometrų. Sausio 16-osios vidurdienį skambėjo visų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų bažnyčių varpai, buvo aukojamos Šv. Mišios už žuvusiuosius. Sausio 13-ąją žuvę Lietuvos laisvės gynėjai buvo apdovanoti (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) .Mes sausio 13-tą degėme žvakeles ne būryje visi kartu. Mes ėjome su žvakėmis tarsi deglais   po du kas pusvalandis vis nauja pora  su savais prisiminimais.  Po 30 metų sausio 13d.  12 val.,  aidint Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios varpams,  pirmieji Onutė  ir Valerijus Gratulevičiai prie Basanavičiaus paminklo uždegė  žvakes, skirtas Lietuvos patriarchui  Jonui Basanavičiui, kuriam šiais metais  sukaks 170metų,  Loretai Asanavičiūtei (gyv. 23m.), Virginijui Druskiui (gyv. 22m.) Onutė ir Valerijus  prisiminė išgyventą skausmą sausio 13-tąją . Jie abu buvo prie Seimo rūmų, o sausio 15 tąją su  Valstybiniu Operos ir baleto choru giedojo  Šv. Mišias Sporto rūmuose.

12val. 30min. ATMINIMO žvakes žuvusiems  Dariui Gerbutavičiui (gyv. 17m.) ir Rolandui  Jankauskui (gyv. 22m.) uždegė  tremtinė Onutė Kurapkienė ir Vytautas Lišauskas. O. Kurapkienė  prisiminė  sausio 12-tą , kai dalyvavo  prie Seimo rūmų, statant barikadas , klausėsi V. Landsbergio kalbos per  Seimo rūmų langą, kai giedojo partizanų ir tremtinių dainas : “Palinko liepa šalia kelio“, “Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ ir kt.

 13 val. su degančiomis žvakėmis,  skirtomis Rimantui Juknevičiui(gyv. 24m.) ir Alvydui Kanapinskui (gyv. 38m.) lenkėsi  Julija ir Leonas Baručiai. Tuomet jie prieš 30metų  sausio 15-tą  su Prienų rajkoopsąjungos darbuotojais,  nešini  vainikais ir gėlėmis,  stovėjo lėtai judančioje eilėje prie Žaliojo tilto, kad patektų į buvusius sporto rūmus, kur buvo pašarvoti visi žuvusieji. Tada vykstant į Vilnių  gausų  glėbį, savo užaugintų gėlių, padovanojo Jiezno ežero  pakrantės gyventoja (pavardės neprisimenu). Ji verkė ir džiaugėsi, kad jos užaugintos gėlės pagerbs  žuvusius. Žmonės gedėjo ir raudojo visoje Lietuvoje.

13val. 30min. prie paminklo  atėjo  Eugenija ir Leonas Lynykai. Jų rankose plazdėjo liepsnelės skirtos  Algimantui Petrui Kavoliukui  (gyv. 52m.)  ir Vidui Maciulevičiui (gyv. 24m.). L. Lynykas  prisiminė, kad tas skaudžias dienas gyveno Lazdijuose , dirbo Elektros tinkluose  ir turėjo užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą, nes visus bendradarbius buvo  išleidęs prie Seimo rūmų.

14 val. Prie paminklo  J. Basanavičiui atėjo  Gražina ir Algis Vyšniauskai. Jie uždegė  žvakes  Titui Masiuliui (gyv. 28m.) ir Alvydui  Matulkai (gyv. 35m.). Algis prisiminė, kad  įvykiai  juos labai sukrėtė  ir , kad sausio 14-tą  su K. Viršučiu lankėsi prie televizijos bokšto, kur  dar stovėjo sovietinės tanketės , būriavosi kareiviai. Prieigos prie bokšto buvo užtvertos spygliuota viela.

14 val. 30min.  uždegti žvakelių  didvyriams atėjo Aldona Milda  ir Genovaitė Valatkienės. Vėjyje lengvai pleveno  ATMINIMO  liepsnos. Jos  papildė  žvakių šviesa  Apolinaro Juozo  Povilaičio (gyv. 53m. ) ir Igno Šimulionio (gyv. 17m.) atminimą. „Tai metai pažymėti ir asmeniniu skausmu“ : mena Aldona Milda Valatkienė –„ Mano asmeninės sūnaus, vyro ir motinos  netektys susiliejo su visos šalies skausmu. Laisvės troškimas buvo toks didelis , kad išsiliejau eilėraštyje „LAISVĖ“.

15 val. ATMINIMO  misiją užbaigė Antanina  ir Romualdas Grigaravičiai. Jie ATMINŲ  žvakes uždegė Vytautui Vaitkui (gyv. 47m.) ir Vytautui Koncevičiui  (gyv. 49m.) Jų prisiminimuose naktis praleista prie Kauno radijo ir televizijos  stoties minioje žmonių laukiančių naujienų iš Vilniaus, saugančių savo miesto informacijos šaltinį. Karšta kava ir arbata  gaivino ir šildė vieni kitus, bendravo tarsi giminaičiai.

Birštono „Bočiai“ tiki, kad tauta bus gyva tol, kol jos vaikai savo širdyse nešios TĖVYNĖS  meilės kibirkštį. „Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“. (Justinas Marcinkevičius)

Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė  Julija Barutienė

Ir 90 – ties sukasi virtuvėje su samčiu…

Ilgametė Birštono „Bočių“ bendrijos narė Stefanija Klimienė gruodžio 28 dieną šventė savo 90 -ąjį jubiliejų. Apie tai, kad šventė, gal kiek per skambiai pasakyta, iš tikrųjų gerbiama Stefanija tokią garbingą sukaktį  paminėjo tik su namiškiais, o toliau gyvenantys artimieji ją pasveikino telefonu. „Dabar toks laikas, kai bendrauti tarpusavyje galime daugiausia telefonu, reikia saugotis patiems, ir saugoti kitus,“ – teigia ji, ramiai priimdama tokią situaciją, kai dėl pandemijos dar negreit galės pasimatyti su kitais šeimos nariais ir kuriam laikui turės atsisakyti dalyvavimo bočių sambūriuose, kasdienybę paįvairinančioje veikloje.

Kol jaučiuosi stipri, dalyvauti „Bočių“ veikloje man labai smagu ir gera, – sako ji, pagarbiai atsiliepdama apie aktyviąją bendrijos vadovę Juliją Barutienę, kuri prie kiekvieno prieina, gerą žodį ištaria, į ekskursijas pakviečia. Todėl jos pakalbinta Stefanija ne kartą kartu su kitais senjorais keliavo autobusu pažinti Lietuvos, jai prašant neatsisakė ir šeimininkės pareigų, kai po renginių prisireikdavo paruošti vaišių stalą.
Nuo 1951-ųjų kurorto sanatorijose ir Turistinėje bazėje virėja dirbusi Stefanija Klimienė savo kvalifikacijos neprarado ir išėjusi į pensiją. Garbaus amžiaus moteris vis dar sukasi namų virtuvėje. Jos podukra Asta Cikanavičienė džiaugiasi, kai, sugrįžusi iš darbo, randa ir šiltus namus, ir pagamintus pietus ar vakarienę. Mama šeimą palepina kibinais, šventėms būtinai kepa totorišką šimtalapį, o neseniai pamėgo kepti ir duoną.

Savo trumpame pasakojime guvi, maloniai bendraujanti Stefanija atskleidžia, kad per ilgą savo gyvenimą patyrė ne vieną sunkų išgyvenimą, susijusį su artimų žmonių netektimis, jų neprilyginsi tam psichologiniam diskomfortui, kurį žmonės jaučia dėl dabartinių karantino apribojimų.    

Stefanija gimė 1930 m. gruodžio 28 dieną Alytaus apskrities Simno valsčiaus Krokialaukio parapijoje, Navininkų kaime, Marijos Žadeikaitės ir Antano Deraus šeimoje.

Derus – Dzūkijoje neįprasta pavardė, Stefanija girdėjo, kad ji gali būti prancūziška. Ar jos protėvis galėjo būti kitatautis, kaip jis atsidūrė Lietuvoje, niekas jai nepasakojo. Įdomus sutapimas: dukra atėjo į šį pasaulį tą pačią dieną, kaip ir jos tėvas Antanas. Augo su keturiais broliais ir trimis seserimis. Šiandien iš gausios šeimynos likusi tik Stefanija ir sausio mėnesį 94 -tą gimtadienį švęsiantis brolis Pranas, kuris gyvena Vilniuje.

Stefanijos teigimu, jos tėvas, pardavęs savo tėvų ūkį, atėjo į žentus. Mamos tėvai Žadeikai buvo pasiturintys ūkininkai, turėję 40 hektarų, vienas jos brolis netgi buvo užsitarnavęs Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnį.

Kai Lietuvą okupavo sovietai, šeimai iškilo didelė išbuožinimo grėsmė. Anot S.Klimienės, tėvukas, šiek tiek dirbęs mokytoju, laisvai kalbėjęs rusų ir lenkų kalbomis, labai apdairiai į savo namus įsileido „dvariokus“, su jais dalinosi ir pasėliais, ir maistu. Kartą supykusi „nuomininkė“ jiems pagrasino baltomis meškomis, tad baimindamasi represijų šeima net buvo išvažiavusi pas mamos brolį, bet paskui sugrįžo, nusprendusi nesislapstyti ir pasitikti likimą savo namuose. Pradėjo ruoštis galimam išvežimui į Sibirą, tačiau vieną sekmadienį prabudę pamatė užėjusius vokiečius.

Karo laikmetį pragyveno palyginti ramiai, kai sugrįžo frontas, šeima pasislėpė išsikastame bunkeryje, iš kurio girdėjo artilerijos salves. Suskaičiavo net šešiolika jų daržuose sprogusių sviedinių, vienintelis įsmigo į kalnelį.

Po karo šeima išvengė tremties, Stefanija svarsto, galbūt juos užtarė tėvų namuose gyvenusių „kampininkų“ sūnūs, kurie tapo stribais. Kaip ir daugelis to meto Lietuvos šeimų, gausi Derų šeimyna pokariu buvo išdraskyta. 1928 m. gimęs sūnus Antanas Derus – Trispalvis 1947 m. išėjo į partizanus, po dvejų metų žuvo Židonių kaime, palaidotas Balbieriškyje. Kitą brolį Juozą (g. 1924 m.) paėmė į rusų kariuomenę, jis dingo be žinios. Šeimai buvo pasakyta, kad bevežant naujokus į Vilnių, netoli Daugų kelią jiems pastojo „naktiniai“, tad susišaudymo metu jis galėjo žūti, tėvui buvo išduota ir nukentėjusiųjų statusą suteikianti pažyma. O kaip buvo iš tikrųjų: ar brolį pakirto kulka, ar jis pasinaudodamas sąmyšiu pabėgo į mišką, Stefanija iki šiol nežino.

Visiems palikus gimtuosius namus, trobesiai buvo nugriauti, jų vietoje pastatytos kolūkio fermos. Žemę Derų palikuonys atsiėmė ir nuomoja ūkininkams, bet širdį skauda dėl kolūkinio palikimo: apleistos, piktžolėmis apėjusios 5 hektarų teritorijos, kuri išvagota siloso tranšėjų, užteršta pastatų griuvėsiais…

Pirmąkart Stefanija ištekėjo vos 19 metų. Kai jos vyras Edmundas Mališauskas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, jai buvo 43 metai, o dukra Marija – jau ištekėjusi. Ir tuomet aplinkiniai ją pradėjo piršti su 14 metų vyresniu našliu Juozu Klimu iš Širvinių kaimo. Tam neprieštaravo ir dukra.

–Juozo žmona Albina, mokytoja, mirė nuo kraujo vėžio, palikdama 4,5 metukų dukrą Astutę. Ją palaidojo gruodžio 2 dieną, mano vyras atgulė toje pat eilėje gruodžio 16 dieną. Po pusantrų metų susiėjome. Pardaviau butą Birštone ir išėjau gyventi į sodybą kaime – su didžiuliu 300 obelų sodu, vyras buvo tvarkingas ir darbštus žmogus. Jo dukrą nuo šešerių metukų užauginau kaip savą. Labai gera mergaitė augo, stengiausi ją puošti ir lepinti. Buvo labai prisirišusi prie manęs, saugodavo, kad neprapulčiau, neretai nusivesdavau ją ir į darbą Turistinėje bazėje. Iš savo namų darbovietę dažniausiai pasiekdavau per Nemuną persikėlusi valtimi, – prisiminė praeitus laikus Stefanija.

Šiandien Stefanija Klimienė gyvena toje pačioje sodyboje su jaunesne dukra Asta ir žentu Antanu, gyvena sutardami, vieni kitus tausodami ir užvaduodami.

Vyresnioji dukra Marija savo gyvenimą sukūrė sostinėje, kur dirbo felčere-laborante, vaikų darželio dietiste, šiuo metu ji pensijoje. Prieš kurį laiką ji su vyru iš Vilniaus persikėlė į sodybą netoli Stakliškių, arčiau gimtinės.

Abi dukros močiutei padovanojo po du anūkus: Ugnių, Saulę, Agnę ir Emiliją, kurie savo ateitį sieja su Vilniumi. Stefanija sulaukė ir keturių proanūkių.

Užsitikrinusi, kad šeimos medis išleido atžalas, vyriausioji šeimos atstovė šiandien leidžia dienas su maloniais rūpesčiais. Dukros Astos „išvaduota“ nuo daržų ravėjimo, Stefanija jai vis dar neužleidžia šeimininkės pozicijų. Netikėtai prisipažįsta, kad, užkaitusi puodus, mėgsta kortas „pamėtyti“. Žaisti smetoniškų ponių mėgtą žaidimą kortomis ji išmoko, kai ilsėjosi Palangoje. Neretai prie močiutės prisėda ir anūkė, studentė Emilija, tada jos abi žaidžia „Karuselę“.

Taigi Stefanija ir kasdienybėje sukasi, kaip toje karuselėje, neturi kada išgyventi dėl karantino suvaržymų, nejaučia ir vienatvės, juk vieni jos artimieji šalia, kiti – bet kada pasiekiami telefonu. Svarbiausia, žinoti, kad jie yra sveiki, ir jiems viskas gerai sekasi…

Dalė Lazauskienė

Nuotraukose mieliausi prisiminimai nuo bočiukės iki mergaičiukės…

Nuotraukoje: Stefanija Klimienė – prieš kelerius metus išvykoje (prie fontano).
Nuotraukoje:  Stefanija su Birštono  „Bočių“ bendrijos narėmis.
Nuotraukoje:  Stefanija dešimtmečius dirbo virėja kurorto valgyklose.

Darbinę karjerą Stefanija pradėjo, įsidarbinusi padavėja „Spalio“ sanatorijos valgykloje.

Nuotraukoje: Stefanija – padavėjos kelio pradžia – „Spalio“ sanatorijos valgykla
Nuotraukoje: Jaunystės metais gimtinėje

BIRŠTONO „BOČIŲ“ JUBILIATAS – VALERIJUS GRATULEVIČIUS

 Koncertmeisteris Valerijus Gratulevičius: baigęs muzikinę karjerą, kūrybinį polėkį atrado tapyboje…

Kūrybingos prigimties žmonės neretai nežino, kad už talento, kuriuo yra apdovanoti, slypi ir daugiau gebėjimų, kurie galiausiai atskleidžia tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar jau antroje gyvenimo pusėje. Taip galima pasakyti ir apie sausio 5 dieną 80-ąjį jubiliejų minėjusį „Bočių“ bendrijos narį Valerijų GRATULEVIČIŲ, kurio įspūdinga muzikinė karjera truko beveik pusę amžiaus.

Baigęs Vilniaus valstybinės konservatorijos alto klasę, Valerijus Gratulevičius grojo Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, dirbo dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute, ėjo atsakingas altų grupės koncertmeisterio Valstybiniame operos ir baleto teatre bei Varšuvos didžiajame operos ir baleto teatre pareigas, smuiku atliko solo partijas, su orkestru įrašė nemažai albumų.

O išėjęs į pensiją ir 2006 metais kartu su žmona, Operos ir baleto teatro choro dainininke Onute Gratulevičiene, iš sostinės persikraustęs gyventi į Birštoną, jame Valerijus sau netikėtai atrado Meno mokyklos suaugusiųjų dailės studiją ir tapybą. Tai buvo tarsi tyro oro gurkšnis, savotiška psichoterapijos forma sunkiu jo gyvenimo periodu po užklupusios ligos. Valerijus pasakojo, kad atsigavęs po širdies operacijos jis panoro kada nors sapnuose ir vizijose matytus vaizdinius perkelti ant drobės. Pažįstamų birštoniečių pakalbintas jis pradėjo lankyti Suaugusiųjų dailės studiją, kuriai vadovauja Remigijus Janušaitis.

Valerijus iš viso yra nutapęs per 100 darbų, jie buvo pristatyti bendrose meno studijos narių parodose, surengta ir ne viena personalinė paroda. Praėjusių metų pabaigoje jo tapyba buvo eksponuota Prienų kultūros ir laisvalaikio centro galerijoje, deja, dėl karantino apribojimų lankytojai negalėjo deramai ja pasidžiaugti. Dailininkas bene didžiausia sėkme vadina 2019 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surengtą tapybos darbų parodą, kurioje dalyvavo Alumnų draugijos nariai, garbingi profesoriai, muzikai, jo vaikai, anūkai, bičiuliai ir draugai. Jis buvo labai iškilmingai pagerbtas, sulaukė padėkos ir paskatinimo žodžių. 

 Progą pasigrožėti V.Gratulevičiaus tapyba turėjo ir Birštono „Versmės“ sanatorijos pacientai, užsukę į vasaros „sodą“.

–Kai pažvelgiu atgal į nueitą kelią, galiu pasakyti, kad mano gyvenimas dėl pasirinktos muzikanto profesijos buvo labai įdomus. Yra tekę dirbti su garsiausiais Lietuvos dirigentais. Sovietmečiu iškilaus  maestro Virgilijaus Noreikos dėka, gavus leidimą iš Maskvos, vienintelis iš to meto muzikantų turėjau retą galimybę ištrūkti už „geležinės uždangos“ ir padirbėti Didžiajame Varšuvos operos ir baleto teatre. Nors gyvenau tarp Lietuvos ir Lenkijos, kiekvienąkart kirtęs sieną, turėdavau registruotis TSRS konsulate, tačiau džiaugiausi, kad galiu su Varšuvos teatro orkestru groti didžiausiose Europos šalių koncertų salėse.

 V.Gratulevičius buvo gavęs Varšuvos operos ir baleto teatro vadovybės siūlymą likti Lenkijoje nuolatiniam darbui, buvo pakviestas dirbti Šopeno vardo akademijoje konsultantu, gavo butą, tačiau tuometinė Lietuvos valdžia jo neišleido. Todėl sugrįžo dirbti į Valstybinį operos ir baleto teatrą koncertmeisteriu. Kai Lietuvos menininkams atsivėrė sienos, kolektyvams ir atlikėjams tapo lengviau išvažiuoti ir pristatyti užsienio publikai Lietuvoje sukurtus spektaklius. V.Gratulevičiui ir jo kolegoms yra ploję  Prancūzijos, Šveicarijos, Ispanijos, Olandijos, Vietnamo, kitų šalių žiūrovai. Tolimiausia šalis, kurioje jam teko lankytis –Taivanis.  Vienas iš įsimintiniausių koncertų –1990 metais Lietuvos nepriklausomybės proga surengtas Čikagoje, į jį koncertmeisteris V.Gratulevičius buvo pakviestas groti kartu su vietos lietuvių orkestru. Iškilmėse dalyvavo ir LR Aukščiausiosios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Pritariant teisėtam Lietuvos laisvės siekiui, prie viešbučio, kuriame V.Landsbergis gyveno, buvo iškelta Lietuvos trispalvė.

–Su operos ir baleto trupėmis buvome dažnai kviečiami į Olandiją, grojome Hagoje, Amsterdame. Baletai „Žizel“, „Kopelija“ – man buvo itin atsakingi, nes juose altu atlikdavau gan ilgas ir sudėtingas solo partijas. Vienerių gastrolių metu iš eilės parodėme net 27 spektaklius, savaime suprantama, jutome didelę įtampą ir atsakomybę.   Buvau labiausiai nustebęs, kai, metęs žvilgsnį į publiką, pamačiau pirmoje eilėje sėdinčius moksleivius – jie sekė mūsų grojimą pagal rankose turėtas partitūras. Tuomet pamaniau, na, jeigu jaunimas taip giliai domisi muzika, tai ką kalbėti apie suaugusiųjų meninį išprusimą, – prisiminė Valerijus. 

Valerijus Gratulevičius gimė Baltarusijoje, mišrioje pagal tautinę sudėtį šeimoje. Karo metais šeima buvo atsidūrusi Alytuje, vokiečių įsteigtoje koncentracijos stovykloje.

–Laimė, kad likome gyvi. Kartu su kitais buvome įlaipinti į traukinio prekinį vagoną, kuris turėjo nugabenti į Lenkiją, bet kai sąstatas pajudėjo, mūsų vagonas  taip ir liko stovėti ant bėgių. Buvo kalbama, kad tame vagone buvęs rusų popas sugebėjo susitarti su vokiečių karine apsauga… Vagoną prikabino prie kito sąstato, su šiuo nuvažiavome iki Gardino, po to – į Švenčionėlius, vėl į Gardiną. Šiame mieste tėvas ir apsisprendė pasilikti, – dramatiškais vaikystės išgyvenimais pasidalino Valerijus.

Namus jis paliko būdamas vos 15-kos, mokėsi groti smuiku pas dėstytoją Saulių Sondeckį, Vilniaus Tallat – Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, po to studijavo tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Kadangi reikėjo pačiam užsidirbti pragyvenimui sostinėje, Valerijus groti altu Valstybiniame operos ir baleto teatre pradėjo dar mokydamasis pirmame kurse. Įgijęs diplomą, jis sulaukė kvietimo groti Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, kuriam vadovavo žymus dirigentas Balys Dvarionas. Trumpai grojo ir Šiaulių orkestre. Daugiausia jo muzikinės karjeros metų su nedidelėmis pertraukomis prabėgo Lietuvos operos ir baleto teatro orkestre. V. Gratulevičius į pensiją išėjo 2004 metais. Su žmona Onute užaugino dukrą Viktoriją ir sūnų Donatą.

Gratulevičiai iš Vilniaus į Birštoną persikėlė neatsitiktinai: ramus, tylus ir švarus kurortas buvo palankesnis pašlijusiai Valerijaus sveikatai, čia gyveno jo žmonos Onutės giminaičiai. Kaip pastebi Valerijus, gyvenamosios vietos pakeitimas buvo tik į naudą, nes čia atrado ryšį su gamta ir atskleidė netikėtas kūrybos galias.

V.Gratulevičius vadina save peizažistu. Dailininkas gamtą vaizduoja plačiais ir ryškiais spalvų potėpiais, jo paveiksluose dažnai pasikartojantis simbolis – medžiai.

„Medžiai man yra stiprybės simbolis, visa ko pagrindas,“ – kalba Valerijus. Jis prisipažįsta, kad, stebėdamas kitus dailininkus, bandė savo kūrybą pakreipti šiuolaikinio meno kryptimi, visgi suprato, kad labiausiai jį traukia natūralistinės tapybos maniera.

 Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė dėkinga meniškai Gratulevičių šeimai už įsitraukimą į bendrijos veiklą. Ne viename bendrijos renginyje skambėjo išlavintas Onutės balsas, skaitomos jos kūrybos eilės. O Valerijus pradžiugino savo tapybos darbų parodėlėmis.

Iki karantino dailininko paveikslus buvo galima apžiūrėti, jų įsigyti Birštono neįgaliųjų draugijos pastate įsikūrusioje galerijoje. Jis mielai dalyvavo dailės pleneruose, mugėse, netgi mokėsi tapyti ikonas.

„Įdomu pabendrauti su prie tavo darbų sustojusiais žmonėmis, pamatyti jų reakciją, išgirsti jų atsiliepimus. Kartą Vilniaus mugėje mano paveikslą įsigijo profesionalus dailininkas, kuris, beje, davė ir vertingų patarimų. Tai man, mėgėjui, buvo didžiausias kūrybos įvertinimas,“ – džiaugėsi Valerijus, nepraleidžiantis progų tobulėti, sužinoti kas naujo tapybos srityje. Jam tai svarbiau, nei parduoti savo darbus.

 Paklaustas, kokiomis spalvomis jo kūrybą nuspalvino karantino laikotarpis, Valerijus Gratulevičius prisipažino, kad šis periodas – tuščias, tapyti neturi ūpo.

–Tikiuosi, kad sulauksiu tokio laiko, kai įtampa ir nerimas atslūgs, bei  išsilaisvins kūrybinis polėkis, – viliasi V.Gratulevičius.

Dalė Lazauskienė

Nuotraukoje: Valerijus Gratulevičius – Birštone.
Nuotraukoje : pasirodymo Maskvos didžiajame teatre akimirka

Nuotraukoje: koncertmeisteris su Valstybinio operos ir baleto teatro orkestro altų grupe

Nuotraukoje: Valerijus Gratulevičius – tapybos darbų parodoje. O.Valkauskienės nuotrauka.

                             

ILGAS KELIAS PAGAL JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ Į „DIENĄ  ATRIŠTOM  AKIM“  

            Sunkiai  ir iš toli ėjome į VASARIO 16-ąją. Šiemet, minėdami vyskupo Motiejaus Valančiaus 220-ąsias metines, paraginti  Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“  pirmininko Kajetono Šliogerio, susipažinome  su Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus  straipsniu „Į Nepriklausomybę  vedęs Ganytojas“, grįžome  prie  NEPRIKLAUSOMYBĖS ištakų.

Simboliška, kad GANYTOJAS  gimė prieš 220 metų vasario 16 dieną. Jo veikla susijusi  ne tik su tautos blaivybės sąjūdžiu, bet ir su tautine savimone. Vyskupo dėka  maldos bažnyčiose suskambėjo lietuvių kalba. Jo raginama išblaivėjusi  tauta ėmė gilintis į savo  tapatybės šaknis, gaivino kalbą ir puoselėjo kultūrą. Ir 1918 m. vasario 16 dieną  didžiai gerbiami, iškilūs tautos atstovai per vyskupo M. Valančiaus gimtadienį  paskelbė LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ. Kokia svarbi mums ši data, byloja tai, kad  mes, Birštono „Bočiai“, kasmet šią džiugią šventę renkamės jų vedlio J. Basanavičiaus vardo aikštėje, prie paminklo,  pastatyto 1939 m., kad pasidžiaugtume NEPRIKLAUSOMYBE, pagerbtume atminimą  iškilių Lietuvos vyrų.

Patriarcho  biustas tapo simboliu. Jis atlaikė sovietmečio  pasikėsinimus nugriauti,  naujai įsiliejo į kurorto gyvenimą po Kovo 11-osios  signatarų sprendimo. Čia, šioje aikštėje, plazdant trispalvėms, mes džiaugėmės LAISVE, didžiavomės  kovotojais už nepriklausomybę ir lenkėmės  didžiavyriams.

Vasario 16-osios  signatarų vardus su jų gyvenimo datomis ir  pareigybėmis  mūsų „Bočių“ narė Marija Vienažingienė įrašė į Birštono  miesto  vėliavėles, kurias įsmeigėme į  raktažolių  vazonėlius. Jais nešini, nebyliai  aplankėme tautos  patriarchą  bei jo bendražygius su padėkos malda  mintyse už jų  išreikštą meilę LIETUVAI. Sunkus ir neįprastas laikmetis, kai vieni nuo kitų  esame per  atstumą, tačiau į bendrystę susibūrėme mintimis,  permąstydami, kokia svarbi mums VASARIO 16-oji. Į ją kiekvienas ėjome su savo skausmais, su savo išgyvenimais.  12 val.  prie paminklo pirmosios ateina Aldona Milda Valatkienė ir Genovaitė  Valatkienė, nešinos simboliniais  žiedais, skirtais  Lietuvos Nepriklausomybės 103 metų sukakčiai ir tautos patriarchui Jonui Basanavičiui  (1851-1927).

Po 10 minučių  Lietuvos prezidentus – signatarus pagerbia Onutė Kurapkienė, jos anūkė  Gabrielė ir proanūkė Elžbieta Kurapkaitės, nešinos  atminties ženklais „Antanas Smetona, Lietuvos prezidentas (1874-1944.)“ ir „Aleksandras Stulginskis, Lietuvos prezidentas (1885-1969)“.  12.20 val. aikštėje apsilanko Julija ir Leonas Baručiai, nešini simboliniais  pagarbos ženklais  istorikams Mykolui Biržiškai (1882-1962) ir  Petrui Klimui  (1891- 1969).

Vėliau pasirodo  Onutė ir Valerijus Gratulevičiai – jų rankose gėlės teisininkams Kazimierui  Bizauskui (1892-1941) ir Pranui Dovydaičiui (1886- 1942).

Iš kitos aikštės pusės pasirodo Eugenija ir Leonas Lynykai – jų gėlės skirtos teisininkams Jokūbui Šernui (1888-1926) ir Stanislovui  Narutavičiui (1862-1932).

Dar po 10 minučių  paminklą aplanko Gražina ir Algis Vyšniauskai, jų pagarba – teisininkui Jonui Vileišiui (1872- 1942) ir ekonomistui Jonui Smilgevičiui  (1870-1942). Po to  signatarus pagerbia  Vida Budreckienė ir Vytautas Gudelevičius. Jų rankose – vazonėliai filosofijos daktarui Jurgiui Šauliui  (1879-1948) ir  finansininkui Jonui Vailokaičiui  (1886- 1944). 

13.10 val.  seserys Elytė Ozemblauskienė ir Marytė Radzevičienė pagerbia kunigų Kazimiero Stepono Šaulio (1872-1964) ir Justino Staugaičio  (1866 -1943) atminimą. Seseris pakeičia Antanina  ir Romualdas Grigaravičiai su  gėlėmis, skirtomis  kunigams Alfonsui Petruliui (1873-1928)  ir  Vladui Mironui  (1880- 1953).

 Atminimo ir pagarbos misiją baigia Birutė Vaišnorienė, Danutė Žitkuvienė ir Kristina  Talandienė, prie paminklo padėdamos pagarbos ženklus, skirtus  inžinieriui Steponui Kairiui  (1879-1964), dvarininkui Donatui  Malinauskui  (1869 – mirties data než.), spaudos darbuotojui Saliamonui  Banaičiui (1866- 1933).

Per pusantros valandos  prisiminėme ir pagerbėme tuos, kurių pamiršti nevalia, kurie sutrumpino savo GYVENIMUS, nebodami asmeninio  sunaikinimo, kentėjo Sibiro platybėse, ilgėjosi TĖVYNĖS ir puoselėjo mintį, kad  išauš „DIENA  ATRIŠTOM AKIM“ – pagal J. Marcinkevičių. Kiekvieno iš mūsų, dalyvavusių kitokioje, nei įprasta, VASARIO 16-osios šventėje yra skirtingi prisiminimai, susiję su šia data. Tremtinė Onutė Kurapkienė  nepamiršta šviesios atminties tėvelio  savanorio, savo vaikus  mokiusio TĖVYNĖS meilės, neužgesusios ir ilguose  tremties gulaguose  (1949- 1970 m.), sugrįžusio su  išsaugota sudūlėjusia trispalve. Onutė Gratulevičienė mena savo  gausios šeimos susibūrimus su  daina ir prisiminimais, dar gūdžiam sovietmety  lyg maldą kartojant  apie tėvų išgodotą  Lietuvos valstybę.

 Leono Lynykos prisiminimuose  mažo vaiko ilga  kelionė (1948-1957 m.)  Sibiro taigoje. Jį vos vienerių metukų  nekaltą vaikelį su tėvais  atskyrė nuo Tėvynės. Augo Sibiro platybėse ir tik pasakojimuose bei dainose  pažino Tėvynę. Vasario 16-oji  jam buvo  visų troškimų išsipildymas. Gyvenimas barakuose, mažuose kambarėliuose, jungė visus lyg vieną šeimą. Tremtinius  vienijo  Tėvynės ilgesys.

 Gražina Vyšniauskienė  prisimena  Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios  atkurtą LAISVĘ  ir NEPRIKLAUSOMYBĘ, kai po  pusės šimto metų galėjo susitikti ir apsikabinti  su vyro giminaičiais Vokietijoje. Aldona Milda Valatkienė džiaugėsi, kad  anūkai laisvai ir nevaržomai keliauja po pasaulį, kad  nepažįsta  primestos „laisvės“, kad mokosi ir  dirba ten, kur nori. Ji sako: „Aš kiekvieną Vasario 16- ąją  širdyje iš  naujo džiaugsmingą pavasarį nešioju“. 

Vida Budreckienė  tikisi, kad anūkai  nepažins priverstinio „laisvės“ skonio, kad visa giminė gali bendrauti ir džiaugtis  šia švente.

Danutė  Žitkuvienė  mena mamos pasakojimus. Kai tėvelis po septynerių metų grįžo iš tremties,  ji jo nepažino. Gilų išgyvenimų pėdsaką jam paliko metai, praleisti prie Laptevų jūros už atsisakymą tarnauti svetimoje armijoje. Elytės Ozemblauskienės  prisiminimuose – tėvelio netektis 1944 m. „Sunkus buvo gyvenimo kelias be jo mamai  ir mums,  3 vaikams. Mes, vaikai, išsaugojom  trispalves juosteles  knygose, su kuriomis džiaugėmės tik namuose – į mokyklą jų neštis buvo nevalia.  Juosteles turime ir šiandien. Jos tarsi relikvija sunkių praeities atodūsių“.

Antanina Grigaravičienė: „Džiaugiuosi  Vasario 16-osios akto  signatarais – iškiliais vyrais, atnešusiais mums NEPRIKLAUSOMYBĘ.  Prisimenu iš Sibiro sugrįžus artimuosius, kuriuos priglaudė mūsų tėvelis, kuris mokė mus atjausti, padėti ir mylėti. LIETUVA – meilės, ištikimybės, nepriklausomybės LYDINYS. Negaliu neišsakyti ir savo skausmo, kad mano dėdės, tėvelio broliai dvyniai –Jonas ir Antanas Vartavičiai – žuvo  1949 m. prie Seirijų. Jų atminimas įamžintas  memorialiniame paminkle „Žuvusiems už Tėvynės LAISVĘ“ Seirijų  kapinėse. Ši šeimos tragedija  susijusi su Vasario 16-ąja, kadangi Antanas žuvo, keliant trispalvę  Seirijų miestelio centre. Vasario 16-ąją  prieš  82 metus  Punsko bažnyčioje susituokė mano tėvai. Vasario 16-oji mums visada buvo džiaugsmo ir ATMINIMŲ diena.“

  Vasario 16-ąją neišvengiamai pagalvojame ir apie Justiną Marcinkevičių  – Žmogų, Poetą, kuriam kilnumas buvo viena svarbiausių savybių. Jo netektis vasario 16-ąją – simboliška. Mes ilgai ir sunkiai ėjome, kol mus pasitiko  „DIENA  ATRIŠTOM AKIM“ (J. Marcinkevičius)

Julija Barutienė                                                                                      

Nuotraukoje: Onutė Kurapkienė, jos anūkė  Gabrielė ir proanūkė Elžbieta Kurapkaitės
Nuotraukoje: Gražina ir Algis Vyšniauskai

    Nuotraukoje: kairėje Aldona Milda Valatkienė ir Kristina Tailandienė. Dešinėje: Julija ir Leonas Baručiai

Prisidedame prie medelių sodinimo akcijos „Mano dovana Birštonui“

Pirmadienis. Skaisti ir šviesi diena išaušo. Birštono „Bočiai“  sutartinai  susibūrė   prie vaikų  žaidimo aikštelės  šalia  darželio „Vyturėlis“.  Į visuomeninę  miesto puošimo talką susirinko 22  Birštono „Bočių“ bendrijos nariai.  Tuoj pat  prie mūsų prisijungė kraštovaizdžio architektė  Audronė Daubarienė.  Jos  atvežti dekoratyviniai  augalai  vazonuose – japoninė   lanksva, „Golden  Princess“ ir „Crispa“ – banguotai  sutūpė  vejoje  tarp vaismedžių.  Mums  tereikėjo  po  augalu  iškasti  duobę, patręšti ir pasodinti, kad  džiugintų  žaidžiančius vaikus, besiilsinčius poilsiautojus ir miesto gyventojus.

 Po valandos išrikiuoti  augalai  tarsi  senbuviai spindėjo  ir lapeliais mirgėjo saulėje. Mus užliejo pasididžiavimas, kad dar galime sukurti grožį dėl savęs ir kitų. Mūsų darbą nuoširdžiai  įvertino  kraštovaizdžio architektė  Audronė  Daubarienė, pažymėdama, kad nesitikėjo  tokio darbštumo iš vyresnio amžiaus žmonių, ir pakvietė į dar vieną akciją  „Mano dovana Birštonui“ kitoje darželio „Vyturėlis“ pusėje.  Pasižadėjome, juk GERA, kai esi vertinamas ir kažkuo naudingas visuomenėje.

 Visuomeninėje talkoje  dalyvavo: Aldona Gudauskienė, Vida Budreckienė, Danutė Žitkuvienė, Eugenija Lynykienė, Leonas Lynykas, Elena Ozemblauskienė, Marytė Radzevičienė, Vera Žilinskienė, Vytautas Gudelevičius, Algis Vyšniauskas, Lina Danilovienė, Leonas Barutis, Kristina Talandienė, Kazys Lukošius, Marija Novožilova, Genovaitė Valatkienė, Eugenija Valiuvienė, Marija Vienažingienė, Antanina Grigaravičienė ir Birutė Vaišnorienė. Labai apgailestavo, kad  dėl  antro skiepo, kaip tik pirmadienį, talkoje negalėjo dalyvauti  Aldona Milda Valatkienė ir Onutė Gratulevičienė. 

Po talkos sutarėme, kad  kitą pirmadienį  aktyviai dalyvausime  jau ketvirtą  kartą organizuojamose petankės varžybose. Birželio pradžioje aplankysime  gražiausią  fontaną Butrimonyse, pasigėrėsime  Nemuno vingiu nuo  Margirio kalno Punioje.  Gražūs ir prasmingi mūsų planai,  kad  tik pandeminės nelaimės jų nesujauktų ir  rugpjūčio mėnesio pirmą savaitę galėtume gėrėtis Baltijos jūra, džiaugtis mūsų bendryste Palangoje  ir kelione po LIETUVĄ.    

Julija Barutienė

Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė   

Žemiau paveiksluose sustabdytos akimirkos talkos metu.

    

© LIETUVOS BOČIAI. 2021. Visos teisės saugomos.